darbadaiktis

darbãdaiktis (neol.) sm. (1) 1. aplinkybė, faktas: Priesagos lietuviškumą dar patvirtina ir tasai darbadaiktis K.Būg. Žmogus darosi nuomonę iš vieno menkučio piešinėlio, kuriame brūkštelėti tik patys apčiuopiamieji ir artimieji darbadaikčiai rš. 2. Š įrankis, instrumentas.